1. Jūsų ralio mokytojai?

Ralis yra labai brangus sportas ir reikalauja didelių finansų. Todėl man aktualiau ir įdomiau yra gauti patarimų, kurie padėtų rasti ir dirbti su rėmėjais. Be biudžeto nebus autoralio – nereikės ir pamokų. Nesu dar pasiekęs didelių rezultatų, todėl be šio kriterijaus sunku pritraukti rėmėją galimam bendradarbiavimui. Rėmimo įstatymai Lietuvoje yra labai nepalankūs, todėl dažniausiai remia automobilių sportą tik tie, kam patiems patinka ralis ar “žiedas”. Dabartiniais laikais yra sukurta daugybė videomedžiagos su ralio vairavimo pamokomis, todėl esu pradžiamokslis-savamokslis.

2. Kaip ilgai ketinate važiuoti ralyje? Ar nebūna taip, kad norisi viską mesti? Kada dažniausiai šitaip jaučiatės?

Ralis – tai mano svajonė, aistra, gyvenimas. Neįsivaizduoju savęs ne automobilių pasaulyje, bet sportas yra labai nedėkingas – viena smulkmena, klaida, incidentas ar neplanuotas visai dalykas gali visus planus ir svajones apversti aukštyn kojom.

3. Kaip šeima, artimieji žiūri į šį užsiėmimą - lengvai susitaiko su mintimi, jog reikia dalintis laiku, meile ir pan. su autosportu?

Dar jaunas esu, todėl savo šeimos neturiu. Mama gaili manęs dėl to, kad garaže, beruošdamas automobilį lenktynėms, praleidžiu daugiau laiko negu namie. Tėtis jaunystėje irgi užsiiminėjo šiuo sportu, bet vis tiek nesupranta “iš kur aš toks atsiradau”.

4. Kokie jausmai užplūsta finišavus, ar nenustelbia visko nuovargis?

Prieš varžybas turi būti laiku suplanuoti ir vykdomi visi pasiruošimo darbai. Tik tuomet, viską spėjus atlikti kokybiškai, varžybos dažniausiai praeina be įtampos ir nervų. Ralis – turi teikti didelį malonumą, todėl nuovargiui negali likti vietos.

5. O kaip jaučiatės nebaigęs ralio, ar pykstate ant savęs?

Esu nebaigęs dviejų varžybų (viso LRČ buvo 15 startų) ir vien dėl to, kad geležis irgi sensta. Bet ir tuomet kyla pyktis, nes galiausiai suprantu, kad “skupūs sumoka dvigubai”, o taupyti autosporte – rizikinga ir neapsimoka.

6. Ralio metu, likus 30 sekundžių iki GR starto, ką Jūs darote: bandote susikaupti, perskaitę stenogramą, mėginate įsivaizduoti artimiausius posūkius, nervinatės, flirtuojate su teisėjomis?

Visi smagumai prasideda, kuomet mes visuomet įvažiuojam į LK zoną viena minute anksčiau (toks įprotis) ir sustoję prie raudonojo ženklo laukiame savo minutės (visi teisėjai, manau, tai prisimintų) – taip ne vieną “profą”, esantį priekyje arba už mūsų, esam “pasigavę” ir privertę nervuotis bei suklysti. Dažniausiai, kiek pastebiu, prieš startą daugiausiai jaudinasi būtent šturmanai. Atrodo smulkmena, dėl kurios gali jau turėti nepamatuojamą pranašumą, bet ralyje juk viskas ir susideda iš daugybės smulkmenų. Nuolatinis ir pastovus dalyvavimas varžybose labai padėjo man išmokti susitvardyti su jauduliu. Likus iki GR starto, kiek įmanoma ilgiau skaitau stenogramą ir mėginu prisiminti posūkius, todėl su gražiosiomis teisėjomis neflirtuoju, nes mintys būna dažniausiai kur nors jau “dopo” viduryje…

7. Ar treniruojatės, esant ilgesnėms pauzėms tarp varžybų?

Niekad nedarydavau sistemingų ir tikslingų treniruočių, o tiesiog stengiaus dalyvauti visose varžybose kur tik įmanoma. Kad ir mažos varžybėlės, bet jos labai padeda išmokti susitvarkyti su jauduliu, važiuoti stabiliai be klaidų ir nepamiršti įgūdžių. O pramokti slalomo, treko, žiedinės trasos elementai visada praverčia ralio lenktynėse. Tenka daug laiko skirti mokslui universitete, kasdieniniam darbui ir automobilio ruošimui lenktynėms, todėl retai kada išvažiuoju pasivažinėt. Deja, šiuo metu pagrindinės mano treniruotės - Lietuvos autoralio čempionato etapai.

8. Sakoma, kad jei ekipažas laimi, pergalę atveža pilotas, o jei ekipažas "nusirašo", dėl nesėkmės kaltinamas dažniausiai šturmanas. Pakomentuokite šių metų sezono savo situacijas.

Savotiškus pasiekimus ir asmenines pergales mūsų ekipaže “atveža” pilotas, nes nuo jo priklauso, ar automobilis bus pilnai parengtas prieš startą ir be jokių problemų tarnaus iki varžybų finišo. Stipriai nusirašyti dar neteko (tpfu tpfu tfpu), bet kartais šturmanas sugalvodavo “išmatuoti” griovių gylius. Lietuvoje šturmanai yra dažniausiai pamirštami, nors būtent jie labai daug nulemia ekipažo greitį ir rezultatą, todėl turi būti vienodai lygus su vairuotoju ar laimėjus, ar patyrus avariją.

9. Šio sezono dižiausia Jūsų nesėkmė?

Visose varžybose važiuoju su didele atsarga ir rezervu. Pagrindinis tikslas – kuo ilgiau, stabiliau ir daugiau važiuoti pilnai išnaudojant kiekvienas varžybas. Praėjęs sezonas, manau, buvo tikrai sėkmingas: su minimaliom pastangom ir išlaidom buvo pasiekti visi varžybų finišai ir įgauta didelė patirtis. Net negalėčiau išskirti bent vieną nesėkmę.

10. Santykiai su šturmanu. Kiek laiko turėjo praeiti, kol ekipažas vienas prie kito "prisitrynė?

Galutinai nesame dar “prisitrynę”. Taip yra, nes vis dar netiskliai sudarinėju greičio ruožų stenogramas, todėl varžybų metu šturmanui tenka diktuoti mano “sukurtas” klaidas, dėl ko ne retai ir kyla smulkūs nesutarimai važiuojant.

11. Ar niekada nebuvo kilusi mintis atsisėsti į šturmano kėdę?

Nuo 16 (1999 m.) metų pradėjau šturmanauti. Tuo metu tekdavo paraiškose rašyti kitą gimimo datą, nes pagal tuometines taisykles, nebuvo suteikta galimybių nepilnamečiui dalyvauti lenktynėse. Kuomet gavau teises – sėdau už vairo. Manau, kad kiekvienas pilotas turi puikiai išmanyti šturmanavimo darbą ir visą specifiką. Vairuotojas turi jausti - ko reikia reikalauti iš šturmano ir kaip darniai reikėtų dirbti kartu, kad būtų pasiektas bendras tikslas.

12. Ar esate perpratęs savo automobilį? Ar galima teigti, kad išnaudojate visas savo sportinės mašinos galimybes?

Pojūčiai persėdus nuo priekiu varomu automobilio į “kvadravyką” iš tikrųjų buvo netikėti: išnyko visi turėti įgūdžiai ir visas asmeninis supratimas apie automobilio valdymą. Pirmosiose varžybose nepavyko net palaikyti tempo, kurį būčiau pasiekęs su senuoju Ford’u. Vėl teko pradėti “kovoti” ir dirbti tam, kad automobilis važiuotų ten kur norėtųsi. Kol kas dar nepavyksta pilnai valdyti visas situacijas važiuojant “dope”, bet nuolat yra juntamas didelis keturių varomų ratų teikiamus malonumas ir saugumas.

13. Ar dažnai priartėjate prie tos ribos, kai paprasčiausiai automobilio galimybės "nepaveža"?

Sunku man yra įsivaizduoti tokio konkretaus automobilio galimybių ribą, nes kol kas nėra pavyzdžio, kuris su “gatviniu” tokiu automobiliu važiuotų labai toli priekyje manęs. Automobilis neišnaudoto potencialo, žinoma, dar turi daug, todėl stengsiuos važiuoti ir toliau po truputi greitėdamas, o tuo pačiu ir mažindamas mašinos galimybes. Ribos suvokimas yra labai subjektyvus kiekvienam žmogui – aš savo ribos dar nepasiekiau.

14. Geriausia Jūsų sportinio automobilio savybė? Ar Jus tenkina jo dinaminės savybės, valdymas?

Mano automobilis yra standartinis. Manau, kad net dauguma “S” klasės dalyvių yra daugiau investavę ir labiau “užbombinę” savo automobilius. Todėl Subaru Impreza ir turi geriausią savybę, kad su ja galima važiuoti pakankamai greitai, bet tuo pačiu metu ir ekonomiškai. Tai nėra tas automobilis, su kuriuo galima laimėti, bet tinkamiausias mokymuisi.

15. Jūsų automobilio "Achilo kulnas"?

Manau, kad visos automobilio “vaikiškos ligos” yra išrankiotos jau. Greičių dėžė, turbūt, bet dabar turiu jau dvi.

16. Keletas žodžių apie savo mechanikus?

Turbūt būtų sunku suprasti, bet iki šių metų Visagino ralio, aš neturėdavau mechanikų, kurie aptarnaudavo automobilį varžybų metu. Kodėl? Pirmiausia, stengdavaus, kad viskas būtų padaryta, atlikta ir patikrinta prieš startą. Be to, “nesikišimas” į Subaru inžinierių gerai parengtus agregatus ir lemdavo jų sėkmingus darbus. Todėl ar būčiau turėjęs mechanikus, ar ne – nelabai kas ir pasikeistų.

17. Draugiškiausias LRČ sportininkas?

P. Insoda, su kuriuom niekad nepavyksta “persimesti”, bet kuris yra davęs daugybę techninių patarimų ir žinių ruošiant automobilį.

18. Mėgstamiausias varžovas LRČ?

J. Dirgėla, nes dažnai paskolina tai kokį valiklį, tepalo arba įrankį.

19. O su kuo Jūs mažiausiai linkęs bendrauti?

Prieš startą aš dažniausiai būnų per daug susikaupęs ir tampu labai uždaro būdo, todėl pats labai mažai būnu linkęs su kuom nors bendrauti.

20. Linksmiausias įvykis, nutikęs šių metų ralio varžybose?

Pasiekti pirmojo dešimtuko rezultatai atskiruose greičio ruožuose, pirmą kartą gyvenime važiuojant su naujom žvyrinėm padangom.

21. Geriausias Lietuvos autosporto klubas? Kodėl?

Tik tas, kuriame esu narys (Spurtas). Daug labai padeda dalyvaujant varžybose, informacijos suteikia labai naudingos, rūpinasi ir palaiko. Kaip viena didelė šeima

22. Ko Jūs nedarytumėte arba ką darytumėte kitaip, jeigu soprtinę karjerą grąžintumėte atgal?

Manau, kad tas kelias, kuriuo aš pradėjau savo sportinę karjerą – yra vienintelis būdas pradėti sportuoti jaunuoliui automobilių sporte turint menką biudžetą. Nereikia stengtis pirmose varžybose arba sezone kažkam įrodyti ką nors. Nebūtina mėginti pasiekti viską iš karto, bet viskas turi būti daroma nuosekliai ir pagal galimybes.

23. Ar po varžybų, pamatę jus aplenkusio S grupės Golf'o rezultatus, negalvojate visko mesti, kokios tokių rezultatų priežastys?

Ko kas važiuodamas aš beveik neseku ir nesigilinu į tuos, kurie mane aplenkė bedrajame rezultate. Kiekvieną dalyvį gerbiu, bet man nebūtų didelis skirtumas, ar prieš mane stovėtų E. Čirba ar S klasės Golf’as. Dabartyje aš sau keliu kitus tikslus, t.y. važiuoti kuo stabiliau, nuolat greitėti po truputį ir tobulėti. Kiekvieną kartą analizuojamos padarytos klaidos ”dopuose”, bandomi įvairūs važiavimo stiliai ir trajektorijos. Kiti “mina” viršydami savo ir automobilio galimybes, bet dažnai tas trunka trumpai. Nėra didelio meno lėki “be proto”, bet aš esu pasirinkęs kitą kelią. Būtina realiai suvokti savo finansines, technikos galimybes ir patirties stoką. Suprantama, kad su galingesniu automobiliu reikia mažiau rizikuoti ir gaunasi saugesnis važiavimas, bet kiekvienas renkasi tai, kas jam atrodo yra geriausia ir pagal galimybes.

24. Kokia pradžia buvo autosporto? Kaip viskas prasidėjo?

Domėtis autoraliu pradėjau nuo keturiolikos metų. Viskas prasidėjo žurnalistų raliu, kuomet šturmanavau tėčiui. Kai buvau 16 metų tėvai nupirko automobilį Ford Escort RS Turbo, kuriuo pradėjau dalyvauti raliuose “Jaunasis lenktyninkas”, daugybėje slalomų ir trekų. Tai buvo metai nereikalaujantys didelių išlaidų. Po dviejų metų parengėm kitą Ford Escort RS2000 automobilį pagal S grupės reikalavimus ir pradėjom važiuoti LRČ. Pradžioje buvo sunku ir tekdavo taupyti visur, t.y. važiuoti su devėtom padangom, pravažiuoti trasą susipažinimo metu tik vieną kartą ir t.t.

25. Kaip sutariat su savo šturmanu per varžybas?

Sekančiose varžybose ketinu įmontuoti kamerą salono viduje, todėl turėsit progą pamatyti kaip mum sekasi lenktyniauti. Turbūt pieno supirkimo punktų nedaužysim, bet, manau, bus įdomu

26. Mačiau parduodi Subaru. Kodėl?

Subaru šiuo metu yra standartinė: amortizatoriai, stabdžiai, greičių dežė, variklis… Norint jau netolimoje ateityje pradėti važiuoti šiek tiek greičiau, reikėtų investuoti bent jau į šiuos agregatus ir pakeisti juos sportiniais. Bet pvz. po metų ar dvejų, pardavus automobilį, sąlyginai butų prarasta labai daug investuoto ir sudėto nei tap pat parengus naujesnį ir modernesnį automobilį.

27. Kokią matai savo tolimesnę ateitį ralyje?

Viskas priklausys nuo lėšų. Artimiausiuose sezonuose tikiuos surasti naujų finansinių partnerių. Nuo to didžiąja dalimi priklausys, su kokia technika startuosiu. Jeigu naujų rėmėjų nesurasime, ir toliau startuosiu turimu automobiliu be didesnių investicijų. Tolimesnę ateitį sunku būtų numatyti. Neturiu konkretaus tikslo, kurį pasiekęs, galėsiu pasakyti “užteks”. Visą laiką mėginsiu pasiekti nepasiekiamo…

Dėkoju mane palaikantiems!

2005 metai
Nuotraukos: http://eriko.nuotraukos.com